KODĖL SURDOPEDAGOGAMS REIKIA GESTŲ KALBOS

Iki šiol žodis „bilingvizmas“ dažnai sutinkamas prieštaringai ir su išankstine priešiška nuostata, nebandant įsigilinti, kuo jis pagrįstas ir kokios jo pagrindinės nuostatos. Kažkodėl manoma, kad bilingvizmas orientuojasi daugiausia į gestų kalbą ir mažiau svarbos teikia lietuvių kalbai. Ir iškart klausiama: „Kaip kurčiasis integruosis į girdinčiųjų visuomenę negalėdamas su jais susikalbėti? Juk mes vėl pasmerksime kurčiuosius izoliacijai!“. Argumentas neginčijamas, tačiau kalbant apie bilingvizmą visai netinkamas. Bilingvizmu siekiama visapusiškos kurčiųjų integracijos, neapsiribojant žodine kalba kaip vieninteliu integracijos įrankiu. Gal dėl šio neapsiribojimo ir atrodo, kad mažiau dėmesio skiriama žodinei kalbai, bet iš tiesų atvirkščiai – šalia žodinės kalbos daugiau dėmesio skiriama kitiems esminiams dalykams, be kurių visavertė integracija vargiai įmanoma: savalaikiam kalbinio mąstymo formavimuisi, natūraliam vaiko vystymuisi remiantis jo stipriosiomis pusėmis, savarankiško mąstymo ugdymui, psichologiškai saugios aplinkos kūrimui ir kt. Nė vienas bilingvizmo šalininkas niekad nesakė, kad žodinė kalba yra mažiau svarbi už gestų kalbą.

Šiuo metu Lietuvoje netgi matomos ryškios tendencijos paskutiniųjų metų kurčiųjų mokymo nesėkmes nurašyti bilingvizmui arba gestų kalbos vartojimui. Ir vėl į tai reikia atsakyti: kol kas Lietuvoje nebuvo ir nėra bilingvizmo, o gestų kalba kurčiųjų ugdyme beveik nevartojama, tad kaip mes galime tai vertinti? Taip pat neturime teisės sakyti, kad prie bilingvizmo pereinama per greitai, tinkamai nepasiruošus: tam jau gana seniai ruošiamasi ir dar bus ruošiamasi keletą metų.

Šiuo rašiniu siekiama ne įrodyti, kad bilingvizmas yra geriau už oralizmą ar totaliąją komunikaciją, bet argumentais įtikinti, kad bilingvizmas neatmeta senųjų metodų kaip netinkamų, tik suteikia jiems naują formą, apvilkdamas juos platesnio požiūrio į kurčiuosius ir apskritai į pedagogiką rūbu. Taip pat bandoma įvairiais aspektais argumentuoti, kaip svarbu kurčiųjų mokymo kokybei užtikrinti geri kurčiųjų mokytojų gestų kalbos įgūdžiai.

Milano kongresas ir oralizmas

Kaip mes visi puikiai žinome, iki XIX a. pabaigos vyravo du priešingi kurčiųjų ugdymo metodai: oralinis ir manualinis. Abiem jais buvo siekiama to paties tikslo: išmokyti kurčiuosius žodinės kalbos. Skyrėsi tik metodai – pirmuoju atveju remiamasi vien žodine kalba, antruoju atveju – gestų kalba. Kas lėmė šį skirtumą? Ne vien skirtingas šių metodų pradininkų Heinickės ir De‘Lepee supratimas apie kurčiuosius, bet ir skirtingi to meto Vokietijos ir Prancūzijos mokslinės ir filosofinės minties kontekstai.

Oralistų pergalei Milano kongrese buvo kelios priežastys, bet pagrindinės iš jų beveik nesusijusios su paties metodo didesniu efektyvumu. Pirmoji priežastis – politinė: devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vokietija, kuri labiausiai propogavo oralizmą, buvo dominuojanti šalis Europoje. Antras dalykas, į kurį labai svarbu atkreipti dėmėsį – tuo metu dar niekas nemokėjo nustatyti klausos netekimo lygio, taigi nebuvo skirtumo tarp kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų. Aišku, kad dirbant su klausos likučius turinčiais vaikais oraliniu metodu buvo galima pasiekti neblogų rezultatų

Dažniausiai ginčuose pateikiami geriausi pavyzdžiai. Tačiau tai nėra labai tinkamas argumentacijos būdas. Jeigu žmogus yra gabus, veikiausiai jis pasiektų gerų rezultatų ugdomas tiek vienu, tiek kitu metodu, tačiau neįmanoma palyginti, kuriuo metodu geresnių. Galima tik spėlioti, ir mano spėjimas būtų toks: geresnių rezultatų jis pasiektų ugdomas dvikalbiu metodu. Kodėl? Ne todėl, kad aš taip manau teoriškai, bet todėl, kad aš matau tikrą pavyzdį – kurčiųjų tėvų kurčius vaikus. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo mokytojų pedagoginių gebėjimų bei paties metodo taikymo. Kurtieji sako, kad kai kurie mokytojai, beveik nemokėdami gestų kalbos, daug įdomiau ir suprantamiau perteikia medžiagą, negu kai kurie neblogai mokantys gestų kalbą. Tai normalu, mokytojų gebėjimai skiriasi. Bet kas palygins, kaip tas pats mokytojas perteiktų medžiagą, jeigu jis dar ir mokėtų gestų kalbą? Geruosius pavyzdžius ypač mėgsta pateikti oralizmo šalininkai – štai tas vaikas laisvai kalba žodine kalba ir puikiai supranta iš lūpų, ir tai pasiekta oraliniu metodu! Tik ar tai vien metodo nuopelnas? O kur dideli mokinio ir mokytojo gabumai, kur milžiniškos jų pastangos? Jeigu nebūtų bent vieno iš šių veiksnių (o dažniausiai taip ir atsitinka), ką tada mokėtų tas vaikas? Lietuvoje mes turime labai stiprių ir atsidavusių surdopedagogų, kurie, taikydami žodinį metodą, pasiekia puikių rezultatų, ypač su gabesniais vaikais, ir šiuos specialistus visi labai vertiname. Bet kiek dėl to paties metodo nemokšiško taikymo arba dėl ribotų vaiko gebėjimų yra nesėkmingų atvejų, kai vaikai pasmerkiami normaliai nemokėti nei vienos kalbos ir būti išstumti tiek iš kurčiųjų, tiek iš girdinčiųjų bendruomenės? Ir kas žino, kokių rezultatų pasiektų tie stiprieji surdopedagogai, jeigu jie dar vartotų ir gestų kalbą?

Ko gero, šioje vietoje oralizmo šalininkai sakytų STOP. Mat oralizmas dažnai remiasi itin nehumanišku principu: neduokime vaikams gestų kalbos, tada jie nori nenori bus priversti išmokti žodinę kalbą. Kartais padaroma nuolaidų: jeigu iki 5-6 metų lietuvių kalbos žinios nėra pakankamos, tada tiek to – tegul mokosi gestų kalbos. Bet juk tada jau vėlu! Psicholingvistikos mokslas seniai nustatė, kad vaiko kalbinis mąstymas formuojasi maždaug iki 7 metų. Prarasto laiko grąžinti nebeįmanoma.

Milano kongreso rezoliucijos 5 punkte sakoma: vaiką žodiniu metodu reikia pradėti mokyti nuo 8-10 metų. Ne nuo ankstyvos vaikystės! Vadinasi, jau tada buvo žinoma, kad iki 7 metų žmogaus kalbos mokymosi mechanizmas veikia taip, kad jis viską mokosi nesąmoningai, kitaip tariant, kalba pati formuojasi iš to, kas yra natūralioje aplinkoje. Maždaug nuo 8 metų šį mechanizmą pakeičia kitas – sąmoningo kalbos mokymosi mechanizmas. Tada jau vaiką galima mokyti kalbos tikrąja to žodžio prasme. Tokia žodinio metodo samprata visiškai neprieštarauja bilingvizmo principams. Svarbiausia, kad iki 7 metų normaliai susiformuotų vaiko gimtoji kalba – tas absoliučiai būtinas tvirtas pagrindas, ant kurio galima statyti bet ką. Toliau, mokydami vaikus lietuvių kalbos, galime taikyti ir žodinį metodą, ypač jeigu turime stiprių specialistų šioje srityje. Tik reikia nepamiršti, kad laikai keičiasi, ir dabar kurtiesiems daug svarbiau tapti raštingiems, negu išmokti taisyklingai tarti žodžius. Jeigu 17 amžiuje kurtieji būtų mokomi rašyti, būtų buvę beprasmiška, nes tuo metu dauguma žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tačiau dabar raštas – puiki alternatyva sakytiniam bendravimui

Totalioji komunikacija ir bilingvizmas

Totaliąja komunikacija paprastai vadinamas metodas, kuriame pagrindinė informacijos perteikimo priemonė – kalkinė kalba. Kadangi kalkinė kalba yra lietuvių kalbos forma, totaliąją komunikaciją galime laikyti tam tikra oralizmo atmaina – tiek vienu, tiek kitu atveju bendravimo pagrindą sudaro žodinė kalba, o ne kurtiesiems gimtoji gestų kalba. Pagrindinė totaliosios komunikacijos nuostata yra tokia: bendraujant žodine kalba kurtieji jos mokosi, kaip ir anksčiau, o gestų vartojimas palengvina skaitymą iš lūpų, daro tekstą suprantamesnį.

Kas yra kalkinė kalba lingvistiniu požiūriu? Paprasčiausia tai paaiškinti pavyzdžiu, kaip girdintieji dažniausiai mokosi gestų kalbos. Sakykime, mokytojas pasiruošia žodžių sąrašą ir moko: tėtė gestų kalba rodoma šitaip, mama – šitaip, o vyras – taip. Ko mes mokomės tokiu atveju? Kaip gestais perteikti lietuvių kalbos žodžius. Tokiu būdu gestai yra ne kalbos ženklai patys savaime, o tik tam tikri simboliai, atitinkantys žodžius. Dauguma girdinčiųjų taip ir suvokia gestų kalbą: esą aklieji turi brailio raštą, o kurtieji vartoja gestus – tokiu būdu lietuvių kalba tampa prieinama. Oralizmo atveju žodžių simboliais yra atitinkami lūpų judesiai, o totaliosios komunikacijos atveju – lūpų judesiai kartu su gestais. Ir kai žmonės klausia, ar gestai tai kažkas panašaus į hieroglifus, jie turi omeny tą patį – lyg gestų kalba būtų tam tikra lietuvių kalbos rašymo forma. Taip, tokia forma egzistuoja – tai kalkinė kalba, tačiau gestų kalba yra visai kas kita.

Kai žmonės sako, kad Lietuvos kurčiųjų mokyklose vartojama gestų kalba, tai reiškia, kad jie nesuvokia arba nenori pastebėti skirtumo tarp kurčiųjų vartojamos tikrosios gestų kalbos ir daugumos girdinčiųjų vartojamos lietuvių kalbos su gestais. Kartais net galvojama, kad kalkinė (dar vadinama literatūrine) kalba yra taisyklingesnė, negu paprasta buitinė kurčiųjų kalba, arba kad ji yra sunormintas gestų kalbos variantas. O iš tiesų gestų kalbos požiūriu ji yra visiškai netaisyklinga. Juk visa gestų kalbos gramatika remiasi erdvės vartojimu, nerankiniais elementais (veido išraiška, galvos judesiais), judesio pobūdžio kitimu, proformomis – o kalkinėje kalboje viso to nėra. Joje yra tik iš eilės rodomi gestai be jokių gramatinių formų, dažnai net neatitinkantys tikrosios žodžių reikšmės. Todėl kurtieji jos ir nesupranta. Supranta tik tie, kas gerai moka lietuvių kalbą ir skaityti iš lūpų.

Taigi kurtieji nori, kad mokytojai su jais bendrautų jiems suprantama gestų kalba. Ir jie tam turi teisę. Tik kol kas mokytojai neturėjo galimybės išmokti gestų kalbos. Nuo kitų metų bus organizuojami 500 val. kursai, kuriuose tokia galimybė jiems bus suteikta. Tai svarbus įvykis kurčiųjų ugdyme. Tik labai svarbu, kad mokytojai kursus lankytų su teigiama motyvacija, norėdami kuo geriau išmokti gestų kalbą ir priartėti prie savo mokinių, nes kitaip jai išmokti neužteks ir 1000 val.

Kai kurie kurčiųjų mokytojai ir ugdymo specialistai laikosi nuostatos, kad kurčiuosius reikia mokyti kalkine kalba, nes taip jie visą laiką mokosi lietuvių kalbos. Esą, jeigu bendrausi vien gestų kalba, kurtieji turės mažiau galimybių mokytis lietuvių kalbos. Tai vis girdinčiųjų požiūris, menkai atsižvelgiant į realią situaciją. Kalkinėje kalbėjimo formoje ne tik netaisyklingai vartojami gestai, ji menkai teperteikia ir lietuvių kalbą. Kurčiasis supranta kalkinę kalbą tik tiek, kiek jis moka lietuvių kalbą ir sugeba skaityti iš lūpų. Daugeliu atvejų tas pats tekstas parašytas būtų daug geriau suprastas, negu parodytas kalkine kalba. Kalkinė kalba nesuteikia kurtiesiems papildomos informacijos apie lietuvių kalbą. Jie nemato joje gramatikos, galūnių, tik šaknį arba kamieną. Ir supranta tik tuos žodžius, kuriuos jau moka, o naujų žodžių nesupranta, kol jie nepateikiami rašytine forma ir nepaaiškinami gestų kalba – o tai jau dvikalbis metodas. Maža to, galima teigti, kad kalkinė kalba dažnai daro neigiamą įtaką lietuvių kalbos mokymuisi ir kurčiųjų raštingumui.

Neseniai pabandėme atlikti tokį eksperimentą: nufilmavome 12 paprastos struktūros sakinių kalkine kalba ir taisyklinga gestų kalba, ir paprašėme mokinių išversti į lietuvių kalbą. Kiekvienas moksleivis gavo išversti 6 sakinius iš kalkinės kalbos ir 6 sakinius iš gestų kalbos. Rezultatai akivaizdūs: vertimas iš kalkinės kalbos visais atvejais buvo daug taisyklingesnis. Ką tai reiškia? Kad kurtieji mokykloje išmoksta kalkinę kalbą kaip antrinę ženklų sistemą, kurioje žodis tiesiogiai susiejamas su gestu: žodis gulėti turi atitinkamą gestą GULĖTI, žodis virš – atitinkamą gestą VIRŠ, atvažiuoti – ATVAŽIUOTI ir pan. Kai jiems sakoma Prie medžio guli akmuo kartu rodant atitinkamus gestus, nėra didelio vargo tą sakinį parašyti lietuviškai, nes jie jį ir mato lietuviškai. Tai beveik automatinis procesas, čia nereikia nieko galvoti. Tačiau gestų kalba neturi vieno veiksmažodžio, reiškiančio gulėti – gulėjimą žyminčio gesto forma priklauso nuo to, kokios formos daiktas guli. Kalkinėje kalboje žodis gulėti visada rodomas vienu gestu, nepriklausomai nuo to, ar guli knyga, ar pieštukas, ar žmogus, ar akmuo. Ir mokiniai jau puikiai išmokę, kad šis gestas yra žodžio gulėti atitikmuo. Tačiau kai reikėjo išversti tą patį sakinį iš tikros gestų kalbos (kur akmens padėtį žymi kitoks gestas), absoliuti dauguma mokinių parašė akmuo stovi pri medžio. Kitos panašaus tipo klaidos verčiant iš tikrosios gestų kalbos buvo šios: atėjo autobusas (vietoj atvažiavo), laivas plaukė jūra ir įlindo/nukrito (vietoj nuskendo). Taigi kalkinės kalbos vartojimas labai apriboja išraiškos priemones, esančias gestų kalboje, tiksliau tariant, neduoda kurtiesiems galimybių perteikti lietuvių kalba tai, ką jie mąsto gestų kalba. Todėl kurtieji ir rašo tokiais sakiniais, kaip, pavyzdžiui, Į kavinę nuolat lankiau, Kelyje pilnas dviračių eilė, Paveikslas kabo prie sienos, Kalnuose virš debesys plaukia ir pan. Ne todėl, kad jie nesuprato sakinių gestų kalba, bet todėl, kad kalkinė kalba turi labai mažai atitikmenų gestams, dauguma gestų ir gramatinių priemonių lieka už kalkinės kalbos ribų, todėl kurtieji nemoka parašyti to, ką galvoja arba supranta gestų kalba.

Jeigu mes norime, kad kurtieji gerai mokėtų tiek gestų, tiek lietuvių kalbą, vietoj to, kad jas suplaktume, turime griežtai atskirti. „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ apie dvikalbystę be kita ko rašoma: „... kiekvienas, vartojantis dvi kalbas, turi gerai suvokti jų savitumą ir skirtumus. Neįsisąmoninta dvikalbystė tose pačiose bendravimo situacijose yra pavojinga abiem kalboms, nes gali sukelti kalbų maišymą (interferenciją), ardantį tiek gimtosios, tiek ir antrosios kalbos sistemą. ... Ypač neigiamų padarinių kelia dvikalbystė, siejama su tautine asimiliacija, bandymais primesti kitą kalbą ar išstumti gimtąją kalbą iš tam tikrų vartojimo sričių.“ Taigi matome, kad kalbų maišyti negalima, ir abi jos turi būti lygiavertės. Šiuo principu ir remiasi bilingvinis kurčiųjų mokymo metodas. Kai kurtieji žinos visus skirtumus tarp gestų kalbos ir lietuvių kalbos, kai lietuvių kalbos subtilybės jiems bus suprantamai (t. y. gimtąja kalba) paaiškintos, tuomet galėsime tikėtis iš jų aukšto raštingumo lygio.

Bilingvizmas yra daugiau ugdymo filosofija, negu konkretus metodas. Jis atviras įvairiems metodams, taip pat ir žodiniam – svarbu, kad kalbos nebūtų maišomos ir vaikas žinotų, kur yra gestų kalba, o kur – lietuvių. Žinoma, nereikia tikėtis, kad visi mokytojai iškart pradės vartoti tikrąją gestų kalbą. Šį perėjimą reikia suprasti kaip procesą – tiek metodologine, tiek gestų kalbos vartojimo prasme. Įsivaizduokime, kad A yra lietuvių kalba, B – gestų kalba. Tai, kas yra tarp jų – įvairūs kalbėjimo variantai, kuriuose yra abiejų kalbų savybių.

A C D B

C žymi įprastą kalkinę kalbą, kurioje šalia žodžių rodomi atitinkami gestai. Besimokydami gestų kalbos mes galime pamažu, žingsnis po žingsnio, artėti prie gestų kalbos. Pavyzdžiui, išmokstame, kad lietuvišką žodį vyras atitinka ne vienas, o du skirtingos reikšmės gestai: vienas reiškia vyriškos lyties žmogus, o kitas – sutuoktinis. Kitą kartą norėdami pasakyti vyras ne automatiškai rodome gestą VYRAS, bet pagalvojame, kuris iš šių gestų tinka tame sakinyje pagal reikšmę. Paskui išmoksime, kad gestų SĖDĖTI, GULĖTI, KABĖTI, VAŽIUOTI ir pan. forma priklauso nuo daikto formos, kad linksnių reikšmės perteikiamos kaitant gestus erdvėje, kad daugumos prieveiksmių reikšmės perteikiamos nerankiniais elementais, ir pamažu mūsų kalba taps vis suprantamesnė kurtiesiems. D žymi dar vieną kalbėjimo formą – gestų kalba paremtą kalbėjimą. Ją galima būtų vadinti taisyklinga kalkine kalba. Tokį variantą dažnai vartoja kurtieji, kurie kalbėdami lietuviškai ir vartodami gestus ne automatiškai keičia žodžius gestais, bet atsižvelgia į žodžių reikšmes, taip pat išsaugo pagrindines gestų gramatines savybes ir vartoja erdvę.